Nevalomas dantų apnašas ir jame esančios bakterijos sąlygoja danties kietųjų audinių irimą, vadinamą dantų kariesu.

Apnašų bakterijos, naudodamos mitybai fermentuojamus angliavandenius (sacharozę, gliukozę, fruktozę, laktozę ), išskiria rūgštis, kurios sukelia emalio demineralizaciją. Jei demineralizuojamasis veiksnys veikia ilgesnį laiką, danties kietieji audiniai netenka mineralų, atsiranda pradinis emalio pažeidimas – kariozinė dėmė. Šį procesą galima sustabdyti kontroliuojant apnašų kaupimąsi ant danties paviršiaus. Toliau veikiant rizikos veiksniams, pažeidžiami gilesni danties audiniai, formuojasi kariozinė ertmė. Kadangi danties paviršiaus emalis yra labiau mineralizuotas negu giliau esantis dentinas, karieso išplitimo greitis danties audiniuose skirtingas. Dentine kariozinis defektas formuojasi greičiau, negu emalyje, dėl to pacientams sunku patiems pastebėti kariesą, kol jis dar nėra labai išplitęs.

Naudojant šiuolaikines plombines medžiagas galima atkurti natūralią danties formą ir spalvą. Populiariausios dantų restauravimui naudojamos medžiagos yra šviesoje kietėjantys kompozitai. Šios plombos pasižymi puikiom fizinėm savybėm, gera estetika ir ilgaamžiškumu. Plombuojant šviesoje kietėjančiais kompozitais, atkuriami visi dantį sudarantys sluoksniai, atstatomos anatomines danties paviršiaus struktūros (gumburai, vagelės), suformuojamas geras kontaktas su kitais dantimis, todėl dantis atrodo natūraliai ir gali normaliai funkcionuoti.